Dažnai kalbam su mažuoju tema „o kam reikalinga“. Dažniausiai klausinėja jis, bet kartais šiek tiek leidžia ir man įsiterpti.

Aš: o kam reikalinga močiutė?

Sūnus: draugauti ir pasakas skaityti.

Aš: o kam reikalingas tėtukas?

Sūnus: pamėtyti.

Aš: o kam reikalinga mamytė?

Sūnus: draugauti ir bučiuoti.

Ir apipila mano veidą ir rankas bučinukais... Mano širdis apsąla, išsišiepiu nuo ausies iki ausies, regis nurimsta ir visą dieną skėlusi galva, nustoju analizavusi nesėkmes darbe, nerimavusi, ar visos drobės laiku pasiekė naujus namus. Jaukiai apsikabiname su mažuoju mano pašnekovu. Visa kita nutolsta ir tampa taip nereikšminga. Reikšminga – tai, kas šalia mūsų ir turime tuo džiaugtis kasdien, kas valandą, kas minutę ir netgi kas sekundę, nes tai taip trapu ir laikina. Ir visai nesvarbu jei aš ne kasdien tobulai atlieku visus namų ruošos darbus, nes tobulumui ribų nėra... Bet kiek aš duosiu laiko, širdies, nuoširdumo šalia šnarpščiančiam sūnui – priklausys visa jo ateitis. Prabėgusių akimirkų pakartoti nebegalima, bet jas galima išsaugoti Tau brangioje drobėje.