Kai mes ateiname į šį pasaulį - išsipildo mūsų tėvelių svajonė. Kai patys tampame tėvais - išsipildo mūsų svajonė.

Mes gyvename nuolat apsupti mažų/didelių, logiškų/nelogiškų, įgyvendinamų/neįgyvendinamų, prasmingų/banalių svajonių pasaulyje. Kol mes turime svajones - mes turime GYVENIMĄ. Kai žmogus pakėlęs galvą tamsią naktį į žvaigždėtą dangų, kai žvelgdamas į neaprėpiamą jūros horizontą, kai girdėdamas savo vaiko juoką nebemato svajonės - jis nustoja gyventi. Toks gyvenimas tampa vegetacija. O gal naujo gyvenimo pradžia... Mūsų vaikai turi visą tuntą nuolat besikeičiančių, besimainančių svajonių! Tos vaikiškos svajonės būna tokios ypatingos, nepaprastos... Na gal kartais ir kiek (dažniau per daug) ufonautiškos, bet labai svarbios tam mažam žmogučiui. Vieną dieną jis svajoja tapti piratų laivo kapitonu, kitą – kosmoso užkariautoju, o dar kitą – dailininku... Tas mažasis dailininkas gali save išreikšti ant ką tik naujai išdažytų sienų, išklijuotų tapetų, ar nuskurusios skiautės, o kad taip nenutiktų, piešinius galime perkelti ant drobės ir jais papuošti vaiko kambarį.