Kodėl taip nusprendžiau? Nes juk gyvenime būna tokių dienų „lyg tyčia“: serga vaikai, chaosas darbe, namie neplautų indų kalnas, išmėtytos vyro kojinės, mylimų augintinių „pokštai“ interjere...

Su baime atsidarau elektroninį paštą: to ir ano nepadariau, pamiršau prisijungti prie el. dienyno... Bandau likviduoti nors vieną įsiskolinimą šeimai, kompensuodama gardžiu obuolių pyragu, bet vaikas jau tampo už rankovės... Mamyte šen, mamyte ten... Klusniai visur lekiu, o kai tik nutaikau minutę sėdu užsakyti ekologiškų latekso dažų drobių spaudai, porėmių drobėms, sudalyvauju net pati gerai nesuvokdama kas ir kodėl kažkokiame socialiniame tyrime, užsiregistruoju į seminarą, perskambinu, kad pati neatvyksiu pas gydytoją, nes nėra su kuo palikti vaiko. Lekiu lekiu... Užmetu akį į veidrodį ir neatpažįstu tos paklaikusiu žvilgsniu moters... Plaukų šaknys ataugusios, antakių, blakstienų nerasta, rankas su netvarkytais nagais išvis paslepiu už nugaros. Žodžiu, grožio didelis ir riebus 0. Ir tik nereikia postringauti apie dvasinį grožį! Geras ir būtinas dalykas, bet ne veltui tiek daug atliktų tyrimų rodo, kad gražūs žmonės yra sėkmingesni, laimingesni, labiau aplinkinių mėgstami ir t.t. Man prieš akis užsidega didelis raudonas šviesoforas su milžinišku užrašu „STOP“. Reikia bandyti kažkaip gelbėtis. Į galvą šauna mintis, kad kaip aš norėčiau gražios fotosesijos, nes tai proga pasipuošti, pabėgti nuo kasdienybės, o svarbiausia, kad tai galimybė stabtelėti ir pabūti gražiai. O vieną gražiausių foto BŪTINA perkelti ant drobės, kad užplūdus tokioms chaotiškoms dienoms ir negatyvioms mintims, drobė primintų, kad Tu esi labai graži!